Ko mes galime pasimokyti iš Rafaelio Nadalio?

Sakoma, kad sportas atskleidžia žmogaus charakterį. Tačiau kartu sportininko elgesys leidžia suprasti ir žaidėjo filosofiją. Kalbant apie tenisininkus, turbūt vienas iš didžiausių filosofų yra daugiausiai didžiojo kirčių trofėjų per visą istoriją iškovojęs ispanas Rafaelis Nadalis. 

Twitter.com nuotr.

Apie šį žaidėją ir jo istoriją yra girdėjęs kiekvienas bent šiek tiek tenisu besidomintis žmogus. R. Nadalis ne kartą žaidė kęsdamas didžiulį fizinį skausmą ir grįžo į viršūnę, po, atrodo, tiesiog pražūtingų traumų. Viena iš šio fenomenalaus atleto sėkmės paslapčių – filosofinis požiūris į žaidimą ir gyvenimą. Nesvarbu ar žaidžiate tenisą iš šio čempiono galite išmokti bent keturias pamokas, kurias ir pamėginsime pristatyti šiame tekste.

Išmokite kentėti ir priimti savo kančią 

R. Nadalis ne kartą žaidė kęsdamas tiesiog nežmoniškus skausmus. R. Nadalis ne kartą žaidė mačus, kai jo komanda siūlė jam pasiduoti ir pripažinti pralaimėjimą. R. Nadalis ne kartą užtildė kritikus ir laimėjo beprotiškas dvikovas, kai atrodė, jog po kortus jis paprasčiausiai negali judėti.

„Visada sakiau, kad reikia išmokti gyventi tokiomis akimirkomis. Kančia reikia mėgautis. Juk dėl to ir dirbame, dirbame dėl tų jaudinančių akimirkų“, - apie savo požiūrį niekada nepasiduoti yra sakęs ispanų teniso vunderkindas.

Aristotelis yra teigęs, jog kančia dažnai lydi moraliai gerus veiksmus, o vertingiausi moraliniai pasirinkimai visuomet yra susiję su skausmu. Pergalės, kurios sportininkus verčia kautis iki galo yra suvokiamos kaip vertingesnės ir tą suprantantys sportininkai galiausiai raško pačius saldžiausius vaisius, būtent toks yra savo kančią puikiai priimantis R. Nadalis.

Turėkite savo ritualų

Daugelis yra girdėjęs apie R. Nadalio meilę tikslumui ir preciziškumui. Viename laikraštyje prieš keletą metų net buvo pasirodęs straipsnis su 19 keisčiausių tenisininko ritualų, kurie buvo kiek pašiepiami. Tačiau į kritikus pats R. Nadalis numoja ranka, sakydamas, jog jo rutina turi tikslą.

„Vandens buteliukus pasistatau sau prie kojų, jie turi stovėti tvarkingai vienas už kito. Yra žmonių, kurie sako, jog aš tikiu prietarais. Tačiau kodėl tą patį aš darau ir kai laimiu, ir kai pralaimiu? Jeigu norite pasiekti tvarką savo galvoje, tuomet turite atitinkamai sutvarkyti ir savo aplinką“, - savo preciziškumą yra komentavęs Rafa.

Už tokį mąstymą garsusis kinų filosofas Konfukcijus R. Nadaliui būtų mažų mažiausiai paspaudęs ranką. Pasak jo, norint gyventi gerai privaloma turėti mažų savo ritualų, kadangi jie ugdo charakterį ir padeda susikoncentruoti stresinėse situacijose. 

Būkite nuolankūs

R. Nadalis visą savo karjerą buvo nuolankus. Tai žaidėjas kuris niekuomet nesureikšmina savo pasiekimų. R. Nadalis niekuomet nenuvertina savo oponentų, keliauja be itin gausios palydos, po mačų, nesvarbu ar jie laimėti, ar pralaimėti, dalina parašus gerbėjams. Dėl šios priežasties jis net ketverius metus iš eilės atsiėmė apdovanojimą už sportinį džentelmeniškumą.

„Žmonės šią situaciją kartais pervertina. Aš tiesiog žinau kas esu, kur esu ir puikiai suprantu, kad pasaulis bus toks koks yra ir be tavęs“, - kalbėdamas apie savo nuolankumą eilinį kartą kuklinosi R. Nadalis.

Nuolankumo ir kuklumo svarbą minėjo tokie filosofai kaip Aristotelis ir Tomas Akvinietis. Pasak jų, santūrus žmonės neleidžia savo vidiniam apetitui visiškai jų kontroliuoti, o tai padeda adekvačiai vertinti kiekvieną situaciją. Šią savybę galima matyti tiek R. Nadalio elgesyje, tiek žaidime. 

Nesijaudinkite dėl to, ko negalite kontroliuoti

2008-ųjų Vimbldono finalas yra laikomas vienu įspūdingiausių mačų per visą teniso istoriją. R. Nadalis laimėjo pirmuosius du setus, tačiau Rogeris Federeris sugebėjo lyginti rezultatą ir atrodė, jog psichologinis pranašumas turėtų būti būtent šveicaro pusėje.

Tačiau R. Nadalis išliko stebėtinai ramus. „Atsipalaiduok, tikrai neketinu pralaimėti šio mačo. Galbūt laimės Federeris, tačiau aš nesiruošiu pralaimėti“, - savo treneriui sakė Rafa. Ši jo citata atspindi senovės Graikijoje gimusią filosofiją, jog stiprus žmogus negali apsikrauti mintimis apie tai, ko jis negali pakeisti, kadangi tik taip galima išlaikyti savikontrolę, dorybę ir išlikti abejingam ką tik įvykusiems veiksmams.

R. Nadalis visuomet puikiai suprato, kad tam tikrus dalykus sporte lemia sėkmė, taip pat jis žinojo, jog kartais varžovai gali būti tiesiog geresni ir visiškai dėl to nesijaudino. Užuot rūpinęsis šiais dalykais, R. Nadalis koncentravosi į tai, kas priklausė nuo jo paties, tai yra tokie dalykai kaip atsidavimas ir pastangos. O to iš šio atleto galėtų pasimokyti kiekvienas žmogus.