Treneris H. Traškinas: apie savo karjerą, pinigus ir Australiją

Įsibėgėjus atidarymo turnyrui, nusprendėme pakalbinti viena iš Topspin projekto vadovų, teniso trenerį Henriką Traškiną. Pirmojoje interviu dalyje specialistas papasakojo apie savo tenisininko kelią ir dabartinę karjeros stadiją. 

Henrikas Traškinas - asmeninio archyvo nuotr. 

-    Henrikai, papasakokite kaip apskritai atsiradote teniso pasaulyje.
-    Nuo vaikystės buvau aktyvus. Buvau iš tų, kuris tiesiog negali nusėdėti vietoje, todėl šešių metų pradėjau lankyti futbolo treniruotes. Būtent futbolą žaidžiau iki dešimties metų, o tuomet mano gyvenime ir atsirado tenisas. Tiesiog susitarėme su draugu, kad pradėsim lankyti tenisą, taip viskas ir prasidėjo. Lietuvoje turėjau kelis trenerius, treniravausi Balžeko teniso akademijoje. Tėtis matė, kad man neblogai sekasi, todėl keturiolikos pirmą kartą išvažiavau į užsienį. Žinoma, galėjau žaisti ir Lietuvoje, tačiau čia buvau pasiekęs tokį lygį, kad būtų tiesiog trūkę treniruočių partnerių. Pirmiausia treniravausi Ispanijoje, vėliau vykau į treniruočių stovyklą Jungtinėse Valstijose. Šios kelionės buvo santykinai trumpos, o nuo šešiolikos prasidėjo kitas karjeros etapas – aš išvykau į Vokietiją ir ten praleidau truputį daugiau nei dvejus metus. Treniravausi su Eduardu Davydenko, garsiojo Nikolajaus Davydenkos broliu ir treneriu. Iš esmės Eduardo žinių dėka pakeičiau savo žaidimo techniką. Geras treneris visuomet pamato ką darai blogai ir sustiprina tavo silpnąsias savybes. Galiausiai po intensyvių treniruočių pribrendau varžyboms, kuriose iš pat pradžių tikrai nežibėjau. Tai buvo labai gera patirtis, kadangi pagaliau galėjau panaudoti treniruotėse sukauptas žinias. Žaidžiau vienas varžybas po kitų ir galiausiai prasimušiau. Pradėjęs žaisti rimtesnius turnyrus pasiekiau savo tikslą ir praėjau Futures serijos turnyro kvalifikaciją, o tai pridėjo daug pasitikėjimo savimi. Tačiau šioje vietoje kartu prasidėjo ir blogi dalykai – gana greitai ūgtelėjau ir dėl didelio krūvio patyriau traumas, taip nutiko todėl, kad fiziniam pasirengimui nebuvo skirta pakankamai dėmesio.  Patyręs peties traumą baigiau treniruotis Vokietijoje. Nebemačiau kylančio rezultato, galbūt net truputį pradėjau regresuoti, todėl pakeičiau akademiją ir trenerius. Taip aš atsidūriau Slovakijoje, kur keletą metų treniravausi Dominykos Cibulkovos teniso akademijoje. Ten man patiko itin universalios treniruotės, o taip pat ši akademija suteikė galimybę nuolat žaisti prieš aukšto lygio oponentus, pavyzdžiui, žaisdavau ir treniruodavausi su Luku Lačko ir Ilja Marčenko, kurie savo laiku buvo tarp 50 geriausių žaidėjų pasaulyje. Iš tokių žaidėjų gauni daug patirties, Lietuvoje šiuo metu, deja, tokių opcijų neturime. Treniruodamasis Slovakijoje išvykau į turnyrą Egipte, kur man pavyko užsidirbti pirmuosius ATP reitingo taškus. Gal kai kam tai atrodytų nieko ypatingo, tačiau aš labai džiaugiausi šiuo rezultatu, jaučiausi įveikęs pajėgius priešininkus, pirmieji taškai pridėjo daug pasitikėjimo savimi. Tačiau šioje vietoje ir vėl pasireiškė traumos. Buvau trumpam išvykęs į Turkiją, vėliau į Ispaniją, tačiau dėl nugaros skausmų nuolat gėriau nuskausminamuosius ir galiausiai sugrįžau į Lietuvą. Nenorėjau trauktis iš teniso, todėl atidarėme naują teniso akademiją. Vykdome teniso stovyklas užsienyje, taip pat organizuojame turnyrus.

-    Išties išsamus atsakymas, leidžiantis suprasti, jog tenisas jūsų gyvenime užima esminę vietą. Kaip suprantu visuomet turėjote vieną tikslą – tapti profesionalu?
-    Taip, visada ir mane sustabdė traumos. Aš galėjau tęsti savo karjerą ir ją baigti buvo labai sunkus sprendimas, tačiau skausmai buvo tiesiog per dideli. Gydytojai sakė, jog žaisti galėsiu nebent pasidaręs operaciją, tačiau aš nenorėjau rizikuoti. Bandžiau gydytis ir netradiciniais būdais, iš pradžių man pagerėjo, tačiau supratau, jog pilnai tai manęs tiesiog „neatstatys“. Galimybė dar bandyti žaisti buvo, tačiau priėmiau sunkų sprendimą – nesikankinti ir pradėti darbuotis kaip treneris.

-    Šiuo metu esate ne Lietuvoje, o Australijoje. Gal galite papasakoti kaip atsidūrėte šioje šalyje?
-    Per savo pakankamai trumpą karjerą užmezgiau daugybę pažinčių visame pasaulyje, kurias galima panaudoti visose šalyse į kurias važiuoju. Kurį laiką planavau vykti į Australiją, o kai galiausiai ten nuvykau, susisiekiau su viena man gerai žinoma teniso akademija. Su jos atstovais sutikome pasikalbėti, pasakiau, kad galėčiau prisidėti prie jų veiklos. Jie man pasiūlė padirbėti su jauniais, tai išgirdęs buvau labai motyvuotas, kadangi man labiausiai patinka dirbti su jaunais, perspektyviais sportininkais.

-    Tačiau, kaip suprantame, Australija yra tik laikina stotelė ir vėliau grįšite į Lietuvą?
-    Taip, vasarį turėčiau grįžti į Lietuvą. Turėjau grįžti sausį, bet mano kelionė kiek užsitęs. Nėra plano likti čia visam laikui, tačiau greičiausiai važinėsiu į Australiją. Mano darbas čia vertinamas gerai, turiu pasiūlymų prie jaunių treniruočių prisidėti ir ateityje, todėl dalį laiko planuoju darbuotis šioje šalyje.

-    Šiek tiek pakalbėkime apie pinigus. Kaip žmogus žinantis tenisą iš vidaus, gal galėtumėte pasakyti kelinta rakete reikia būti, jog iš teniso būtų galima pragyventi?
-    Atvirai sakant, daug sau leisti gali pirmojo šimtuko žaidėjai. Jeigu tu esi pirmame šimtuke, tuomet tu gyvensi tikrai neblogai ir galėsi sau leisti daug. Tačiau jeigu tu esi antrojo šimtuko žaidėjas ar užimti dar žemesnę reitingo poziciją, tuomet situacija nėra tokia lengva, kaip daugelis gali pagalvoti. Žinoma, yra įvairūs rėmėjai. Būna, kad rėmėjai žaidėjui apmoką viešbutį, tam tikras kitas paslaugas, tačiau viskas kainuoja – reikia mokėti treneriams, pirkti bilietus. Sakyčiau, kad žaidžiant Futures turnyrus, tiesiog nepragyvensi. Jeigu neturi rėmėjų, tuomet ir Challenger turnyrai nėra labai pelningas variantas. Kita vertus tokiose šalyse kaip Vokietija ar Italija yra klubai už kuriuos galima žaisti ir gauti pinigų už kiekvieną mačą. Aš Vokietijoje žaidžiau už klubą, gaudavau tam tikrą sumą už kiekvieną mačą, o pergalės atvejo mokėdavo papildomai. Daug tenisininkų siekia geresnio reitingo, kad gautų aukštesnį numerį klube ar apskritai pereitų į pelningesnį klubą. Daug buvusių žaidėjų tampa treneriais, randa nišų, kaip uždirbti iš šios sporto šakos, tačiau būnant konkrečiai žaidėju, uždirbti nėra labai lengva.